Joga Vakaruose: kaip pakito mokytojo ir mokinio santykis?

Jogos tradicijai yra bene penki tūkstančiai metų ir tik labai neseniai šis mokymas pasiekė Vakarus – iš pradžių Ameriką, vėliau Europą, o jau keletą dešimtmečių jogos mokymas svečiuojasi ir Lietuvoje. Tačiau ar taip pat žodį „joga“ supranta indas, amerikietis ir lietuvis? 

Jogos gimtinė yra Indija, apie kelių tūkstančių metų tradiciją mums liudija senieji tekstai bei archeologų atrastos akmeninės figūrėlės, vaizduojančios jogos pozas atliekančius asmenis. Ši dvasinė tradicija buvo perduodama iš kartos į kartą, mokytojas mokymą tiesiogiai perduodavo savo mokiniams. Taip joga atkeliavo iki mūsų dienų, tačiau mokymas, peržengęs Azijos žemyno slenksnį, neliko nepakitęs. Pastebimi pokyčiai yra matomi mokytojo ir mokinio santykiuose, apie kuriuos čia ir pašnekėsime. 

Mokytojo ir mokinio ryšys Indijoje yra labai svarbus. Dvasinis mokytojas Indijoje vadinamas guru ir jis buvo laikomas didžiausiu moraliniu autoritetu. Mokinys, norintis priartėti prie jogos paslapčių, turėdavo susirasti sau artimiausią guru ir besąlygiškai atsiduoti jo globai. Tai reiškia, kad jis visą savo gyvenimą pašvęsdavo jogai, nes tai yra kelias, vedantis į išsivadavimą, o toks kelias nėra lengvas ir reikalauja viso gyvenimo pastangų. Pavyzdžiui, Svamis Šivananda (Swami Sivananda) savo mokiniui Svamiui Višnudevanandai (Vishnudevananda) pasakė, kad jo  misija yra atnešti jogą į Vakarus. Tad jis, mokytojo prašomas, su keliais doleriais kišenėje išvyko į Ameriką ir visą savo likusį gyvenimą skleidė jogos mokymą. Būtent toks elgesys ir išduoda besąlygišką atsidavimą mokytojo globai, kai jo sakomais žodžiais mokinys neabejoja. Mokinys gyvendavo kartu su mokytoju ir kitais mokiniais atsidėję tik jogos praktikai. Tai buvo atsiskyrėliškas ir asketiškas gyvenimas, mokiniai palikdavo savo šeimas bei bendruomenes. Mokinio pareigos apimdavo ir buitinę pagalbą mokytojui, tai irgi buvo laikoma viena iš jogos mokymo dalių. Mokinys mokytoją matydavo bene kasdien, mokydavosi iš jo ne tik tiesiogiai, bet ir jį stebėdamas, matydamas kaip mokytojas elgiasi įvairiose situacijose. Tai labai trumpa, tik bendrais bruožais nubrėžta mokytojo ir mokinio situacija Indijoje – jogos tėvynėje. Bet vien šis žinojimas mums geriau padės pažvelgti ir suprasti jogos tradiciją tokią, kokią mes turime Vakaruose.

Dabar trumpai aptarsime esminius mokytojo ir mokinio santykio skirtumus mūsų dienų jogos mokyme. Visų pirma, joga čia nėra laikoma viso gyvenimo tikslu, dėl kurio būtų galima aukoti šeimą, bendruomenę bei pasaulietinį gyvenimą. Jogą praktikuoja pasauliečiai, todėl guru institucija Vakaruose iš esmės neegzistuoja. Jogos galima mokytis pas bet kurį mokytoją, kuris veda jogos užsiemimus. Ir mokiniai į mokytoją nebūtinai žiūri kaip į moralinį autoritetą, o tiesiog kaip į gerai fizinius pratimus išmanantį asmenį. Neatsitiktinai kai kur jogos mokytojai yra vadinami jogos treneriais. Būtent jogos mus dažniausiai moko treneriai. Dabar jogos galima mokytis net sporto klubuose, o tai liudija fizinio jogos aspekto sureikšminimą. Vakariečiai jogos mokytojai, kaip ir mokiniai, dažniausiai yra pasauliečiai, jie retai būna pašventę visą savo gyvenimą jogai, jie paprastai turi kitus darbus, pareigas ir pan. Todėl ir mokiniai jokiu būdu besąlygiškai neatsiduoda mokytojo globai - tarp jų vyrauja trenerio ir treniruojamojo santykis. Čia verta trumpai paminėti, kodėl taip yra. Viena iš pagrindinių priežasčių yra ta, kad Vakaruose joga dažniausiai suprantama kaip asanų darymas. O asanos kai kuriose jogos šakose išvis nėra praktikuojamos, o ir tose, kur yra praktikuojamos, tėra tik viena iš aštuonių jogos pakopos dalių, kuri toli gražu nėra pati svarbiausia. Pasak Patandžalio (Patanjali), asanų tikslas yra paruošti kūną meditacijai, kad jis ilgą laiką galėtų išsėdėti meditacijos pozicijoje. Toks yra pirminis asasnų tikslas, o sveikata, lankstumas, gera savijauta tai tik šalutiniai efektai. Tačiau Vakaruose išgirdus žodį „joga“ prieš akis dažnam žmogui iškyla puikiai asanas darantis žmogus. Dėl to ir suvešėjo trenerio ir treniruojamojo santykis, nes mokoma dažniausiai yra tik fizinių pratimų. Tiesa, yra mokyklų, kuriose mokoma ir pranajamos (kvėpavimo pratimų), ir meditacijos. Tačiau net ir šiuos jogos užsiėmimus vedantys asmenys nėra vadinami guru ir neturi tokio didelio moralinio autoriteto.

Dar vienas esminis skirtumas yra tas, kad Indijoje už mokymą guru neimdavo pinigų, nes mokinys visą savo gyvenimą pašvęsdavo jam. Vakaruose jogos galima išmokti tik už pinigus. O tai reiškia, kad bet kuris turtingas žmogus gali mokytis jogos. Kuo turtingesnis žmogus, tuo durys jam plačiau atvertos. Mokinio moralinės nuostatos čia visai nesvarbios. Priešingai buvo Indijoje. Mokinys turėjo mokytojui įrodyti, kad jis nori priartėti prie jogos paslapčių. Ir toli gražu ne kiekvienas norintis buvo mokomas jogos. Mokinys nebuvo mokomas, jei jis mokytojo nuomone neturėjo stiprių moralinių nuostatų, ko šiais laikais joks jogos centras nereikalauja. 

Trumpai aprašėmė kaip pakito mokytojo ir mokinio santykis, kai joga atėjo į Vakarus. Bet nebuvo siekta parodyti, kad Vakaruose jogos yra mokoma neteisingai ar kaip nors blogai. Tie pokyčiai yra neišvengiami, čia joga prisitaikė prie vakariečių gyvenimo ritmo ir prie jų poreikių. Šio teksto tikslas buvo parodyti jogos mokymo pakitimus, kai jis paliko savo tėvynę Indiją. Žinant tuos pokyčius gali prasiplėsti požiūris į jogą, gali atsiverti dar neatrastos jogos mokymo erdvės, kurios yra be galo plačios. Tad neišblėstančio ieškojimo, nuolatinio gilinimosi ir praktikavimo linkime mūsų skaitytojui!